Grupę „Kiškučiai“ sūnus lanko jau trečius metus. Ir jei pakeitus grupę pirmomis dienomis buvo mažų ašaryčių ir nenoro eiti į darželį, tai šiais metais žygiuoja su vėjeliu. Domantas grupėje jaučiasi puikiai, turi draugų, laukia susitikimo su jais kiekvieną rytą. Labai džiaugiuosi, jog auklėtojų dėka mano vaikas išmoko kiekvieną grupės vaiką priimti tokį, koks jis yra: verkiantį, triukšmaujantį, išdykusį, netinkamai besielgiantį ar atsiskyrusį, didelį ir mažą. Niekada neteko išgirsti smerkiančių žodžių, pravardžiavimo dėl kitų vaikų netinkamo elgesio, trūkumų, priešingai, vaikas mokomas suprasti, jog kiekvienas yra savitas ir tuos pačius dalykus gali suprasti, atlikti skirtingai, tas pačias problemas spręsti kitaip. Vaikai nuo mažens mokomi suprasti, būti tolerantiškais, gerbti ir priimti kitus su visais jų trūkumais ir privalumais, ne juoktis iš draugo, o parodyti, pamokyti, paskatinti.
Auklėtojos nuolat pabrėžia, jog vaikai daugelį dalykų jau gali atlikti savarankiškai, nesėkmės atveju geba paskatinti, sustiprinti vaiko pasitikėjimą, jog kitą kartą būtinai pasiseks. To taip dažnai trūksta mums tėveliams, kai nekantriai ištraukiame iš vaiko rankyčių kojinę ir skubame ją užmauti patys…
Mano penkiametis puikiai žino grupės taisykles, žino, kodėl jų reikia laikytis ir kas atsitiktų, jei daugelis taisykles užmirštų. Susitarimų laikosi ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad supranta, kam tai reikalinga ir kas nutiktų, jei daugelis elgtųsi taip, kaip nori, neatsižvelgdamas į kitus. Jis pastebi neteisybę kitų atžvilgiu ir nepraeina pro šalį. Jis garsiai pakomentuoja suaugusius, bėgančius degant raudonam šviesoforo signalui ir jam nesvarbu, kad mamai dėl to gali būti nesmagu. Jis žino, kad yra sąžinė ir vis dažniau išgirstu „Aš noriu tau sąžiningai prisipažinti…“ Tai taip miela… Auklėtojos juos moko būti teisingais, turėti savo nuomonę, supratimą apie tai, kas yra gera, jaustis svarbiais darant sprendimus.
O kaip smagu girdėti, kai grįžęs iš darželio deklamuoja naujai išmoktus eilėraštukus, dainuoja daineles, pasakoja pasakojimus, skaičiuoja ir vardina vis didesnius skaičius, parodo naujai išmoktą raidę, paprašo dar kartą pamokyti teisingai užsirašyti vardą, vardina, ką naujo sužinojo apie jį supantį pasaulį – paukščius, naminius gyvūnus, šventes, tradicijas, metų laikus ir dar daug daug… Kaip didžiuojasi savo darbeliais, stengiasi juos atkartoti namuose, dovanoja su pasididžiavimo žiburėliais akyse.
Išvardinau tik mažą dalelę auklėtojų indėlio į mūsų vaikus, kuriuo jos užpildo mūsų, tėvelių, nekantrius „ne“, „palauk“, „vėliau“… Ne kartą teko klausti patarimų, kaip pasielgti, kaip teisingai nukreipti, paaiškinti vaikui, rodos, nepaaiškinamus dalykus . Ir nė karto nebuvome nuvilti, visuomet sulaukiam realios pagalbos, patarimo.
Šiais metais sūnus dar nesirgo. Nepamenu, kada tiek ilgai buvome išbuvę be ligų. Ilgai svarsčiau kodėl ir tik neseniai atradau priežastį – mano vaikas jaučiasi ramus, saugus, pasitiki ir tiki jog nebus atstumtas, neteisingai išbartas ar sumenkintas. Jis turi draugų, jaučiasi svarbus, laukiamas kiekvieną rytą ir nė už ką nemainytų savo „Kiškučių“ grupės į jokią kitą.
Ačiū auklėtojoms Laimutei, Jolantai, šeimininkėlei Lizutei (taip vadina Domantas) už didelį, svarbų ir teisingą indėlį į mūsų vaiko pasaulėžiūros formavimą, ugdymą; švelnų, pamokantį, kai kada ir reiklų žodį, gerumą ir supratimą, šypseną su kuria mus sutinka ir išlydi kiekvieną dieną.

Ačiū!